Kaip kalbėti su vaiku, kad jis girdėtų?
Labai dažnai girdžiu mamas ir tėčius sakant, kad vaikai jų negirdi, nesiklauso, kas jiems sakoma, ko prašoma. Savo darbe su tuo susiduriu ir aš – vaikai manęs taip pat kartais negirdi. Nors tai pakeisti kartais atrodo beviltiška, įdėjus daug pastangų, – išties įmanoma.
Pirmiausia, labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip mes su vaiku kalbame, kokį toną pasirenkame ko nors prašydami – nuo to priklauso, ar jis norės mus girdėti.
Pavyzdžiui, mažylis lipa į balą ir mes rėkiame „nelipk“ – tikriausiai, jis net nesureaguos ir toliau darys savo. Tokiu atveju, verta kalbėti ramiu tonu ir sakyti „šie batai netinkami braidyti po balas, jeigu nori, reikia eiti pasikeisti batus“. Užuot sakę vaikui, ko nedaryti, sakykime, ką jis turėtų daryti, – didesnė tikimybė, kad vaikas mus išgirs ir paklausys, kai kalbame pozityviai.
Dar vienas ne mažiau svarbus dalykas – kalbant su vaiku pamiršti žodį „NE“.
Dažnai jį girdėdami, vaikai ilgainiui pradeda ignoruoti, todėl geriau „ne“ pasilikti tik kritiniams atvejams, kai kyla pavojus ir panašiai. Pavyzdžiui, jeigu vaikas zyzia, kad dar nori pabūti lauke, bet jums jau metas namo, vietoje to, kad pasakytumėte „ne“, naudokite alternatyvų būdą pasakyti tai, ką norite, naudodami teiginį – „taip, mes pabūsime lauke dar minutę ir eisime namo valgyti pietų“. Jei vaikas nori dar vienos porcijos ledų, nebaigęs valgyti pirmos, galite sakyti „taip, galėsime rytoj nuvažiuoti į parduotuvę nusipirkti dar ledų, nes namuose jų jau nebėra“. Žinoma, kad pakeisti įprotį sakyti „ne“ bus sunku, tačiau rečiau vartodami šį žodį pajusite, kad susikalbėti ir bendrauti su vaiku tampa vis lengviau.
Dar vienas itin padedantis dalykas yra pavyzdys – kartais pats paprasčiausias būdas susikalbėti su vaiku, tai parodyti jam, ko iš jo norime.
Jeigu prašome vaiko susirinkti išmėtytus žaislus, bet atrodo, kad jis visai negirdi, prieikime ir parodykime jam. Parodant veiksmu, tikėtina, bus paprasčiau ir lengviau susikalbėti, nei tą patį kartoti 10 kartų ir negauti jokio atsako.
Dažnu atveju nesusikalbėjimas kyla dėl to, jog netinkamai išreiškiame ir parodome vaikams, ko jų prašome. Rėkiant ar kalbant pakeltu balsu, sukeliame jiems neigiamas emocijas, o tuomet vaikas pradeda dar labiau neklausyti ar net maištauti ir bandyti ribas. Pasitelkus visus šiuos būdus, tarpusavio bendravimas ir supratimas bus lengvesnis ne tik mums, bet ir vaikams.
Labai dažnai girdžiu mamas ir tėčius sakant, kad vaikai jų negirdi, nesiklauso, kas jiems sakoma, ko prašoma. Savo darbe su tuo susiduriu ir aš – vaikai manęs taip pat kartais negirdi. Nors tai pakeisti kartais atrodo beviltiška, įdėjus daug pastangų, – išties įmanoma.
Pirmiausia, labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip mes su vaiku kalbame, kokį toną pasirenkame ko nors prašydami – nuo to priklauso, ar jis norės mus girdėti.
Pavyzdžiui, mažylis lipa į balą ir mes rėkiame „nelipk“ – tikriausiai, jis net nesureaguos ir toliau darys savo. Tokiu atveju, verta kalbėti ramiu tonu ir sakyti „šie batai netinkami braidyti po balas, jeigu nori, reikia eiti pasikeisti batus“. Užuot sakę vaikui, ko nedaryti, sakykime, ką jis turėtų daryti, – didesnė tikimybė, kad vaikas mus išgirs ir paklausys, kai kalbame pozityviai.
Dar vienas ne mažiau svarbus dalykas – kalbant su vaiku pamiršti žodį „NE“.
Dažnai jį girdėdami, vaikai ilgainiui pradeda ignoruoti, todėl geriau „ne“ pasilikti tik kritiniams atvejams, kai kyla pavojus ir panašiai. Pavyzdžiui, jeigu vaikas zyzia, kad dar nori pabūti lauke, bet jums jau metas namo, vietoje to, kad pasakytumėte „ne“, naudokite alternatyvų būdą pasakyti tai, ką norite, naudodami teiginį – „taip, mes pabūsime lauke dar minutę ir eisime namo valgyti pietų“. Jei vaikas nori dar vienos porcijos ledų, nebaigęs valgyti pirmos, galite sakyti „taip, galėsime rytoj nuvažiuoti į parduotuvę nusipirkti dar ledų, nes namuose jų jau nebėra“. Žinoma, kad pakeisti įprotį sakyti „ne“ bus sunku, tačiau rečiau vartodami šį žodį pajusite, kad susikalbėti ir bendrauti su vaiku tampa vis lengviau.
Dar vienas itin padedantis dalykas yra pavyzdys – kartais pats paprasčiausias būdas susikalbėti su vaiku, tai parodyti jam, ko iš jo norime.
Jeigu prašome vaiko susirinkti išmėtytus žaislus, bet atrodo, kad jis visai negirdi, prieikime ir parodykime jam. Parodant veiksmu, tikėtina, bus paprasčiau ir lengviau susikalbėti, nei tą patį kartoti 10 kartų ir negauti jokio atsako.
Dažnu atveju nesusikalbėjimas kyla dėl to, jog netinkamai išreiškiame ir parodome vaikams, ko jų prašome. Rėkiant ar kalbant pakeltu balsu, sukeliame jiems neigiamas emocijas, o tuomet vaikas pradeda dar labiau neklausyti ar net maištauti ir bandyti ribas. Pasitelkus visus šiuos būdus, tarpusavio bendravimas ir supratimas bus lengvesnis ne tik mums, bet ir vaikams.
Labai dažnai girdžiu mamas ir tėčius sakant, kad vaikai jų negirdi, nesiklauso, kas jiems sakoma, ko prašoma. Savo darbe su tuo susiduriu ir aš – vaikai manęs taip pat kartais negirdi. Nors tai pakeisti kartais atrodo beviltiška, įdėjus daug pastangų, – išties įmanoma.
Pirmiausia, labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip mes su vaiku kalbame, kokį toną pasirenkame ko nors prašydami – nuo to priklauso, ar jis norės mus girdėti.
Pavyzdžiui, mažylis lipa į balą ir mes rėkiame „nelipk“ – tikriausiai, jis net nesureaguos ir toliau darys savo. Tokiu atveju, verta kalbėti ramiu tonu ir sakyti „šie batai netinkami braidyti po balas, jeigu nori, reikia eiti pasikeisti batus“. Užuot sakę vaikui, ko nedaryti, sakykime, ką jis turėtų daryti, – didesnė tikimybė, kad vaikas mus išgirs ir paklausys, kai kalbame pozityviai.
Dar vienas ne mažiau svarbus dalykas – kalbant su vaiku pamiršti žodį „NE“.
Dažnai jį girdėdami, vaikai ilgainiui pradeda ignoruoti, todėl geriau „ne“ pasilikti tik kritiniams atvejams, kai kyla pavojus ir panašiai. Pavyzdžiui, jeigu vaikas zyzia, kad dar nori pabūti lauke, bet jums jau metas namo, vietoje to, kad pasakytumėte „ne“, naudokite alternatyvų būdą pasakyti tai, ką norite, naudodami teiginį – „taip, mes pabūsime lauke dar minutę ir eisime namo valgyti pietų“. Jei vaikas nori dar vienos porcijos ledų, nebaigęs valgyti pirmos, galite sakyti „taip, galėsime rytoj nuvažiuoti į parduotuvę nusipirkti dar ledų, nes namuose jų jau nebėra“. Žinoma, kad pakeisti įprotį sakyti „ne“ bus sunku, tačiau rečiau vartodami šį žodį pajusite, kad susikalbėti ir bendrauti su vaiku tampa vis lengviau.
Dar vienas itin padedantis dalykas yra pavyzdys – kartais pats paprasčiausias būdas susikalbėti su vaiku, tai parodyti jam, ko iš jo norime.
Jeigu prašome vaiko susirinkti išmėtytus žaislus, bet atrodo, kad jis visai negirdi, prieikime ir parodykime jam. Parodant veiksmu, tikėtina, bus paprasčiau ir lengviau susikalbėti, nei tą patį kartoti 10 kartų ir negauti jokio atsako.
Dažnu atveju nesusikalbėjimas kyla dėl to, jog netinkamai išreiškiame ir parodome vaikams, ko jų prašome. Rėkiant ar kalbant pakeltu balsu, sukeliame jiems neigiamas emocijas, o tuomet vaikas pradeda dar labiau neklausyti ar net maištauti ir bandyti ribas. Pasitelkus visus šiuos būdus, tarpusavio bendravimas ir supratimas bus lengvesnis ne tik mums, bet ir vaikams.
