Kaip stiprinti vaikų pasitikėjimą savimi?

Pasitikėjimas savimi – kone svarbiausia kiekvieno asmeninė savybė. Nors apie ją daug kalbama ir rašoma, aš taip pat nusprendžiau prisidėti prie šios temos plėtojimo iš vaikų perspektyvos ir atsakyti, kaip mes, suaugusieji, galime padėti mažiesiems tą pasitikėjimą išsiugdyti, o kada rizikuojame visai jį sutrypti.

Iš patirties dirbant su vaikais bei literatūros išrinkau svarbiausius veiksnius, padedančius stiprinti pasitikėjimą savimi, kurių pirmasis ir, bene svarbiausias, – tikėjimas. Jeigu mes tikime vaiku, matome jį kaip gabų, vertingą ir pajėgų, tuomet taip save matys ir jis. Ir priešingai – jeigu nuolat kartosime, kad jis nepakankamai gabus, lyginsime su kitais vaikais, sakysime, jog yra prastesnis, tikėtina, mažasis visiškai neturės galimybių pradėti pasitikėti savimi.

Skaičiuojama, kad net apie 70–80 procentų informacijos atskleidžia mūsų kūno kalba, o ne žodžiai, todėl bendraudami su vaikais turėtume kreipti dėmesį ne tik į tai, ką sakome, bet ir į tai, ką tuo metu parodo mūsų kūnas. Pavyzdžiui, jei atsakinėdami į vaiko užduodamus klausimus net neatsisukame, jis supranta, kad mes nenoriai su juo bendraujame, o nuoširdus kalbėjimas su vaiku, atvira kūno kalba padeda kurti sveiką tarpusavio santykį.

Kitas veiksnys, padedantis ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi, yra paskatinimas. Jeigu vaikas savo noru dalyvauja mokymosi procese, pasiekęs kažkokį rezultatą jis pajaus didžiulį pasitenkinimą, o tai, tikėtina, padės suprasti, jog savo jėgomis galima pasiekti viską, ko nori.  „Aš galiu!“, „Man pavyko!“, „Aš tai padariau!“ – yra itin svarbūs pasiekimai vaiko gyvenime, stiprinantys jo pasitikėjimą savimi, todėl kiekvieną kartą, kai vaikas mokosi kažko naujo, labai svarbu skatinti nuoširdžias jo pastangas.

Ne mažiau svarbu nei tikėjimas bei paskatinimas yra supratingas nesėkmių priėmimas. Būtent nesėkmės yra viena didžiausių šių laikų vaikų baimių, dažniausiai atsirandanti dėl per dažnos kritikos, žeminimo, netinkamo tėvų reagavimo į vaiko klaidas, nepakankamo tėvų skatinimo po nesėkmės bandyti toliau ir kitų panašių dalykų. Kad viso to būtų išvengta, jau nuo mažų dienų vaiką reikėtų su nesėkme supažindinti, nes ji yra neišvengiama mokymosi dalis, kurią priimti ir įveikti – itin svarbu. Keli būdai, kaip mokyti vaikus tinkamai priimti nesėkmę: 

• kai nutinka taip, jog vaikui kažkas nesigauna, aptarkite su juo tuo metu kilusius jausmus, patikinkite, jog tai normalu ir visiems taip nutinka;
• kartu su vaiku aptarkite, ko reikėtų, kad kitą kartą jam tai gautųsi geriau;
• kartu pasvarstykite, ko galėtumėte pasimokyti iš nesėkmės;
• priminkite vaikui jo ankstesnę patirtį, kai jis nepasidavė ir pasiekė gerų rezultatų.

Taigi, kartu visi šie veiksniai padeda skatinti vaiką pasitikėti savimi, savo jėgomis ir didinti norą mokytis vėl, kai kas nors nepavyksta iš pirmo karto, o kartu – augti stipria savarankiška asmenybe.