Kuo svarbi bendrystė šeimoje?
Gerų tarpusavio santykių be atvirumo ir pasitikėjimo vienas kitu nesukursime. Taip pat yra ir šeimoje – nepasitikėdami kitais jos nariais ir nutylėdami savo jausmus, mintis, nesukursime darnos. Pasitikėjimas vienas kitu kiekviename žingsnyje, kalbėjimasis, bendro tikslo siekimas – visa tai yra bendrystė, kuri šeimoje yra bene svarbiausia savybė.
Psichologė Agnieška Kašinska sako, kad šeima – tai vienas vienetas, kuriame vyksta vidiniai procesai. Kaip muzikos instrumentas, jei tinkamai suderintas, skamba gražiai ir melodingai, taip ir šeima, pasižyminti bendryste, kuria gyvenimą tarsi harmoningą muziką.
Norint kurti gražius santykius, pirmiausia yra svarbu dirbti su savimi, o tik tuomet – partneriu, vaikais bei kitais. Psichologė A. Kašinska teigia, kad viena iš pagrindinių tėvų užduočių yra užtikrinti vaikui saugumo jausmą – tuomet atžalai formuojasi sveikas prieraišumas, kuris yra būtina sąlyga sėkmingam vaiko psichikos vystymuisi.
Jei tėvų tarpusavio santykiai yra blogi, tuomet vaikas jaučiasi nesaugiai, o jo galvoje užsidega raudona lemputė, kuri perjungia organizmą į budėjimo režimą ir jis yra bet kada yra pasiruošęs gynybai. Užsitęsus šiai būsenai, į organizmą nuolatos pumpuojamas streso hormonas kortizolis, o ilgalaikio streso pasekmės gali būti itin liūdnos. Vaikas, užaugęs su nesaugumo jausmu, gali tapti nepasitikintis savimi, susikaustęs ir turintis emocinių problemų.
Psichologė išskiria 3 svarbiausius įgūdžius, kuriuos turėtų išsiugdyti patys tėvai, o tuomet padėti juos ugdytis ir vaikams.
Bendradarbiavimas – įtraukti vaikus į šeimos gyvenimą bei taisyklių kūrimą. Jei jis pats pasiūlo problemos sprendimą, jaučiasi atsakingesnis ir tai įgyvendina su mažesniu pasipriešinimu. Pavyzdžiui, klausiame vaiko, ką padaryti, kad nepamirštum atlikti visų namų darbų? Jis atsako: „Gal po kiekvienos pamokos pasižymėti užrašų knygutėje?“ – taigi, čia jo paties pasiūlymas, kurį turės įgyvendinti.
Atsakomybės jausmas – vaikas turi žinoti savo užduotis ir pasekmes jų neatlikus. Pavyzdžiui, vaikas nenori tvarkytis kambario. Atėjus svečiams, kambarys turi likti nesutvarkytas, o ne mama ar tėtis greitai padaryti tvarką už jį.
Kalbėjimasis – mes visi turime poreikį išsikalbėti, vaikai taip pat. Jei norite gerų santykių, skatinkite kalbėjimosi kultūrą savo šeimoje. Taip pat svarbu, kad bendrautumėte nevertindami, t.y., vietoje „Benai, esi neatidus“, geriau sakyti „Benai, pabandyk susikaupti“.
Išsiugdžius šias savybes, ne tik suteiksime vaikui saugumo jausmą, bet ir pagerinsime savo emocinę sveikatą bei kursime ramybės ir lengvumo jausmą šeimoje.
Gerų tarpusavio santykių be atvirumo ir pasitikėjimo vienas kitu nesukursime. Taip pat yra ir šeimoje – nepasitikėdami kitais jos nariais ir nutylėdami savo jausmus, mintis, nesukursime darnos. Pasitikėjimas vienas kitu kiekviename žingsnyje, kalbėjimasis, bendro tikslo siekimas – visa tai yra bendrystė, kuri šeimoje yra bene svarbiausia savybė.
Psichologė Agnieška Kašinska sako, kad šeima – tai vienas vienetas, kuriame vyksta vidiniai procesai. Kaip muzikos instrumentas, jei tinkamai suderintas, skamba gražiai ir melodingai, taip ir šeima, pasižyminti bendryste, kuria gyvenimą tarsi harmoningą muziką.
Norint kurti gražius santykius, pirmiausia yra svarbu dirbti su savimi, o tik tuomet – partneriu, vaikais bei kitais. Psichologė A. Kašinska teigia, kad viena iš pagrindinių tėvų užduočių yra užtikrinti vaikui saugumo jausmą – tuomet atžalai formuojasi sveikas prieraišumas, kuris yra būtina sąlyga sėkmingam vaiko psichikos vystymuisi.
Jei tėvų tarpusavio santykiai yra blogi, tuomet vaikas jaučiasi nesaugiai, o jo galvoje užsidega raudona lemputė, kuri perjungia organizmą į budėjimo režimą ir jis yra bet kada yra pasiruošęs gynybai. Užsitęsus šiai būsenai, į organizmą nuolatos pumpuojamas streso hormonas kortizolis, o ilgalaikio streso pasekmės gali būti itin liūdnos. Vaikas, užaugęs su nesaugumo jausmu, gali tapti nepasitikintis savimi, susikaustęs ir turintis emocinių problemų.
Psichologė išskiria 3 svarbiausius įgūdžius, kuriuos turėtų išsiugdyti patys tėvai, o tuomet padėti juos ugdytis ir vaikams.
Bendradarbiavimas – įtraukti vaikus į šeimos gyvenimą bei taisyklių kūrimą. Jei jis pats pasiūlo problemos sprendimą, jaučiasi atsakingesnis ir tai įgyvendina su mažesniu pasipriešinimu. Pavyzdžiui, klausiame vaiko, ką padaryti, kad nepamirštum atlikti visų namų darbų? Jis atsako: „Gal po kiekvienos pamokos pasižymėti užrašų knygutėje?“ – taigi, čia jo paties pasiūlymas, kurį turės įgyvendinti.
Atsakomybės jausmas – vaikas turi žinoti savo užduotis ir pasekmes jų neatlikus. Pavyzdžiui, vaikas nenori tvarkytis kambario. Atėjus svečiams, kambarys turi likti nesutvarkytas, o ne mama ar tėtis greitai padaryti tvarką už jį.
Kalbėjimasis – mes visi turime poreikį išsikalbėti, vaikai taip pat. Jei norite gerų santykių, skatinkite kalbėjimosi kultūrą savo šeimoje. Taip pat svarbu, kad bendrautumėte nevertindami, t.y., vietoje „Benai, esi neatidus“, geriau sakyti „Benai, pabandyk susikaupti“.
Išsiugdžius šias savybes, ne tik suteiksime vaikui saugumo jausmą, bet ir pagerinsime savo emocinę sveikatą bei kursime ramybės ir lengvumo jausmą šeimoje.
Gerų tarpusavio santykių be atvirumo ir pasitikėjimo vienas kitu nesukursime. Taip pat yra ir šeimoje – nepasitikėdami kitais jos nariais ir nutylėdami savo jausmus, mintis, nesukursime darnos. Pasitikėjimas vienas kitu kiekviename žingsnyje, kalbėjimasis, bendro tikslo siekimas – visa tai yra bendrystė, kuri šeimoje yra bene svarbiausia savybė.
Psichologė Agnieška Kašinska sako, kad šeima – tai vienas vienetas, kuriame vyksta vidiniai procesai. Kaip muzikos instrumentas, jei tinkamai suderintas, skamba gražiai ir melodingai, taip ir šeima, pasižyminti bendryste, kuria gyvenimą tarsi harmoningą muziką.
Norint kurti gražius santykius, pirmiausia yra svarbu dirbti su savimi, o tik tuomet – partneriu, vaikais bei kitais. Psichologė A. Kašinska teigia, kad viena iš pagrindinių tėvų užduočių yra užtikrinti vaikui saugumo jausmą – tuomet atžalai formuojasi sveikas prieraišumas, kuris yra būtina sąlyga sėkmingam vaiko psichikos vystymuisi.
Jei tėvų tarpusavio santykiai yra blogi, tuomet vaikas jaučiasi nesaugiai, o jo galvoje užsidega raudona lemputė, kuri perjungia organizmą į budėjimo režimą ir jis yra bet kada yra pasiruošęs gynybai. Užsitęsus šiai būsenai, į organizmą nuolatos pumpuojamas streso hormonas kortizolis, o ilgalaikio streso pasekmės gali būti itin liūdnos. Vaikas, užaugęs su nesaugumo jausmu, gali tapti nepasitikintis savimi, susikaustęs ir turintis emocinių problemų.
Psichologė išskiria 3 svarbiausius įgūdžius, kuriuos turėtų išsiugdyti patys tėvai, o tuomet padėti juos ugdytis ir vaikams.
Bendradarbiavimas – įtraukti vaikus į šeimos gyvenimą bei taisyklių kūrimą. Jei jis pats pasiūlo problemos sprendimą, jaučiasi atsakingesnis ir tai įgyvendina su mažesniu pasipriešinimu. Pavyzdžiui, klausiame vaiko, ką padaryti, kad nepamirštum atlikti visų namų darbų? Jis atsako: „Gal po kiekvienos pamokos pasižymėti užrašų knygutėje?“ – taigi, čia jo paties pasiūlymas, kurį turės įgyvendinti.
Atsakomybės jausmas – vaikas turi žinoti savo užduotis ir pasekmes jų neatlikus. Pavyzdžiui, vaikas nenori tvarkytis kambario. Atėjus svečiams, kambarys turi likti nesutvarkytas, o ne mama ar tėtis greitai padaryti tvarką už jį.
Kalbėjimasis – mes visi turime poreikį išsikalbėti, vaikai taip pat. Jei norite gerų santykių, skatinkite kalbėjimosi kultūrą savo šeimoje. Taip pat svarbu, kad bendrautumėte nevertindami, t.y., vietoje „Benai, esi neatidus“, geriau sakyti „Benai, pabandyk susikaupti“.
Išsiugdžius šias savybes, ne tik suteiksime vaikui saugumo jausmą, bet ir pagerinsime savo emocinę sveikatą bei kursime ramybės ir lengvumo jausmą šeimoje.
