Tradicijos su šeima: kodėl verta jas puoselėti?
Tradicijos šeimoje, tikriausiai, yra vienas iš reiškinių, visapusiškai atspindinčių šeimos gyvenimo kontekstą ir tarpusavio ryšį. Tradicijų visapusiškumas pasireiškia tuo, kad visus įtraukia vienodai – visi yra reikšmingi, dalis kažko svarbaus, šiuo atveju, šeimos. Tai padeda jaustis saugiai ir visada turėti ramybės uostą, į kurį galima grįžti po sunkios dienos ir atsipalaiduoti.
Dėl šios priežasties, tradicijų svarbą ir reikšmę svarbu perteikti dar mažiems vaikams, nes jau tada formuojasi požiūris į šeimos laiką kartu. Apie tai pakalbėjome ir su psichologe Gabija Petraviče.
- Kuo šeimai svarbios tradicijos?
Tradicijos – tai saugumas. Augant vaikams labai svarbu, kad šeimoje jų lauktų užuovėja nuo gyvenimo negandų. Išlaikytomis tradicijomis vaikams galime perduoti žinutę, kad viskas yra gerai, ir taip leisti jiems nukreipti energiją ten, kur svarbiausia. O svarbiausia vaiko užduotis yra mokytis, kuri geriausiai sekasi saugioje aplinkoje. Tradicijas taip pat galima pavadinti laiko taupymu. Jei žinau, kad penktadienio vakaras šeimoje skirtas filmams, nebereikia svarstyti, ką nuveikus. Taip pat lieka mažesnė tikimybė, kad kažkas nusivils, nes visi žino, ko laukti. Galiausiai, visas gyvenimas susideda iš akimirkų, o tradicijos su savo įprastais skoniais, kvapais, žmonėmis, patirtimis, dažnai neša būtent laimingus momentus.
- Teigiama, kad šiais laikais vis mažiau šeimų susikuria savo naujas ar puoselėja esamas tradicijas, kodėl?
Spėju, kad taip teigiantys tikriausiai sieja tradicijas su beprotiškai greitėjančiu gyvenimo tempu ir nuolat pasiekiamais ekranais, kurie suteikia trumpalaikį pasitenkinimą visiems šeimos nariams (bet atskirai), ir dažnu atveju, jokios ilgalaikės naudos. Liūdna, tačiau ne visos šeimos tokios. Savo aplinkoje kaip tik matau jaunas šeimas, kuriančias savas tradicijas, į jas įpinančias ankstesnių kartų tradicijų elementus. Gal rečiau į tas tradicijas būna įtraukiami vyresni šeimos nariai ar platesnė giminė, nes tai paprasčiausiai nepatogu, o patogumas šiandieniniam žmogui labai svarbus. Manau, kad žodis „tradicija“ savyje neša kažkokį senovės prieskonį, todėl gali būti, kad šeimos tradicijų turi, tiesiog jų taip nevadina.
- Kokios gali būti tradicijos šeimoje, nekalbant apie šventines?
Tai visiškai priklauso nuo šeimos, jos narių pomėgių, patirčių, galimybių. Tradicija gali būti penktadienio filmų vakaras, tam tikras šeštadienio pusryčių patiekalas, bendra ketvirtadienio treniruotė. Tradicija gali būti susitarimas, kad sekmadienio ryto veiklas išrinkti tarpusavyje susitarę turi vaikai. Tradicija gali būti antras liepos savaitgalis stovyklavietėje su krūva draugų. Tradicijos esmė yra ta, kad visi šeimos nariai žinotų, kas ir kada laukia. Idealiu atveju, tradicijos turėtų džiuginti visus į jas įtrauktus narius.
- Ar gali, be bendrų šeimos tradicijų, turėti tradicijų tėtis su vaikais, mama su vaikais, atskirų?
Žinoma! Juk santykiai šeimoje kuriami ne kažkaip bendrai viename puode – kiekvieno šeimos nario santykis su kitu yra individualus, tada greta atsiranda triadiniai santykiai tarp kai kurių šeimos narių. Ypač jei šeimoje ne visiems patinka viena ar kita veikla. Jei tėtis su vaikais sekmadienio rytais važiuoja į čiuožyklą, galbūt mama tuo metu susikurs savo tradiciją pasilepinti veido kauke ir ramiu puodeliu kavos. Arba neveikti visiškai nieko. Kaip jau minėjau, svarbu, kad tradicijos džiugintų visus, nes kitu atveju, jos paprasčiausiai išnyks. Vaikams labai svarbus asmeninis dėmesys, o puikus būdas jį parodyti yra nedideli pasimatymai, kuriuose dalyvauja mama arba tėtis su vienu iš vaikų. Tokiais atvejais išsivystys mažos tų dviejų žmonių tradicijos. Ar gali tokia ne visos šeimos tradicija tapti kenksminga? Manau, tik tuo atveju, jei kažkurio šeimos nario yra vengiama, jis tiesiog nepakviečiamas prisidėti. Ir nesvarbu, ar tai vienas iš vaikų, ar iš tėvų. Tai tikrai neprisidėtų prie šeimos ryšio stiprinimo, kas yra vienas pagrindinių tradicijų tikslų.
Teigiama, kad tradicijų laikymasis sušvelnina streso poveikį tiek vaikams, tiek tėvams. Taip pat tradicijos yra vienas iš svarbiausių ir geriausių būdų stiprinti šeimos tarpusavio ryšį ir santykius, todėl puoselėjant esančias ir kuriant naujas tradicijas, kartu kuriame stiprų ir šiltą ryšį su kiekvienu šeimos nariu. Nesvarbu, kokia tradicija tai bebūtų – pyrago kepimas šeštadienį ar pasivaikščiojimas parke sekmadienį – svarbu, kad tai jungtų visą šeimą.
Tradicijos šeimoje, tikriausiai, yra vienas iš reiškinių, visapusiškai atspindinčių šeimos gyvenimo kontekstą ir tarpusavio ryšį. Tradicijų visapusiškumas pasireiškia tuo, kad visus įtraukia vienodai – visi yra reikšmingi, dalis kažko svarbaus, šiuo atveju, šeimos. Tai padeda jaustis saugiai ir visada turėti ramybės uostą, į kurį galima grįžti po sunkios dienos ir atsipalaiduoti.
Dėl šios priežasties, tradicijų svarbą ir reikšmę svarbu perteikti dar mažiems vaikams, nes jau tada formuojasi požiūris į šeimos laiką kartu. Apie tai pakalbėjome ir su psichologe Gabija Petraviče.
- Kuo šeimai svarbios tradicijos?
Tradicijos – tai saugumas. Augant vaikams labai svarbu, kad šeimoje jų lauktų užuovėja nuo gyvenimo negandų. Išlaikytomis tradicijomis vaikams galime perduoti žinutę, kad viskas yra gerai, ir taip leisti jiems nukreipti energiją ten, kur svarbiausia. O svarbiausia vaiko užduotis yra mokytis, kuri geriausiai sekasi saugioje aplinkoje. Tradicijas taip pat galima pavadinti laiko taupymu. Jei žinau, kad penktadienio vakaras šeimoje skirtas filmams, nebereikia svarstyti, ką nuveikus. Taip pat lieka mažesnė tikimybė, kad kažkas nusivils, nes visi žino, ko laukti. Galiausiai, visas gyvenimas susideda iš akimirkų, o tradicijos su savo įprastais skoniais, kvapais, žmonėmis, patirtimis, dažnai neša būtent laimingus momentus.
- Teigiama, kad šiais laikais vis mažiau šeimų susikuria savo naujas ar puoselėja esamas tradicijas, kodėl?
Spėju, kad taip teigiantys tikriausiai sieja tradicijas su beprotiškai greitėjančiu gyvenimo tempu ir nuolat pasiekiamais ekranais, kurie suteikia trumpalaikį pasitenkinimą visiems šeimos nariams (bet atskirai), ir dažnu atveju, jokios ilgalaikės naudos. Liūdna, tačiau ne visos šeimos tokios. Savo aplinkoje kaip tik matau jaunas šeimas, kuriančias savas tradicijas, į jas įpinančias ankstesnių kartų tradicijų elementus. Gal rečiau į tas tradicijas būna įtraukiami vyresni šeimos nariai ar platesnė giminė, nes tai paprasčiausiai nepatogu, o patogumas šiandieniniam žmogui labai svarbus. Manau, kad žodis „tradicija“ savyje neša kažkokį senovės prieskonį, todėl gali būti, kad šeimos tradicijų turi, tiesiog jų taip nevadina.
- Kokios gali būti tradicijos šeimoje, nekalbant apie šventines?
Tai visiškai priklauso nuo šeimos, jos narių pomėgių, patirčių, galimybių. Tradicija gali būti penktadienio filmų vakaras, tam tikras šeštadienio pusryčių patiekalas, bendra ketvirtadienio treniruotė. Tradicija gali būti susitarimas, kad sekmadienio ryto veiklas išrinkti tarpusavyje susitarę turi vaikai. Tradicija gali būti antras liepos savaitgalis stovyklavietėje su krūva draugų. Tradicijos esmė yra ta, kad visi šeimos nariai žinotų, kas ir kada laukia. Idealiu atveju, tradicijos turėtų džiuginti visus į jas įtrauktus narius.
- Ar gali, be bendrų šeimos tradicijų, turėti tradicijų tėtis su vaikais, mama su vaikais, atskirų?
Žinoma! Juk santykiai šeimoje kuriami ne kažkaip bendrai viename puode – kiekvieno šeimos nario santykis su kitu yra individualus, tada greta atsiranda triadiniai santykiai tarp kai kurių šeimos narių. Ypač jei šeimoje ne visiems patinka viena ar kita veikla. Jei tėtis su vaikais sekmadienio rytais važiuoja į čiuožyklą, galbūt mama tuo metu susikurs savo tradiciją pasilepinti veido kauke ir ramiu puodeliu kavos. Arba neveikti visiškai nieko. Kaip jau minėjau, svarbu, kad tradicijos džiugintų visus, nes kitu atveju, jos paprasčiausiai išnyks. Vaikams labai svarbus asmeninis dėmesys, o puikus būdas jį parodyti yra nedideli pasimatymai, kuriuose dalyvauja mama arba tėtis su vienu iš vaikų. Tokiais atvejais išsivystys mažos tų dviejų žmonių tradicijos. Ar gali tokia ne visos šeimos tradicija tapti kenksminga? Manau, tik tuo atveju, jei kažkurio šeimos nario yra vengiama, jis tiesiog nepakviečiamas prisidėti. Ir nesvarbu, ar tai vienas iš vaikų, ar iš tėvų. Tai tikrai neprisidėtų prie šeimos ryšio stiprinimo, kas yra vienas pagrindinių tradicijų tikslų.
Teigiama, kad tradicijų laikymasis sušvelnina streso poveikį tiek vaikams, tiek tėvams. Taip pat tradicijos yra vienas iš svarbiausių ir geriausių būdų stiprinti šeimos tarpusavio ryšį ir santykius, todėl puoselėjant esančias ir kuriant naujas tradicijas, kartu kuriame stiprų ir šiltą ryšį su kiekvienu šeimos nariu. Nesvarbu, kokia tradicija tai bebūtų – pyrago kepimas šeštadienį ar pasivaikščiojimas parke sekmadienį – svarbu, kad tai jungtų visą šeimą.
Tradicijos šeimoje, tikriausiai, yra vienas iš reiškinių, visapusiškai atspindinčių šeimos gyvenimo kontekstą ir tarpusavio ryšį. Tradicijų visapusiškumas pasireiškia tuo, kad visus įtraukia vienodai – visi yra reikšmingi, dalis kažko svarbaus, šiuo atveju, šeimos. Tai padeda jaustis saugiai ir visada turėti ramybės uostą, į kurį galima grįžti po sunkios dienos ir atsipalaiduoti.
Dėl šios priežasties, tradicijų svarbą ir reikšmę svarbu perteikti dar mažiems vaikams, nes jau tada formuojasi požiūris į šeimos laiką kartu. Apie tai pakalbėjome ir su psichologe Gabija Petraviče.
- Kuo šeimai svarbios tradicijos?
Tradicijos – tai saugumas. Augant vaikams labai svarbu, kad šeimoje jų lauktų užuovėja nuo gyvenimo negandų. Išlaikytomis tradicijomis vaikams galime perduoti žinutę, kad viskas yra gerai, ir taip leisti jiems nukreipti energiją ten, kur svarbiausia. O svarbiausia vaiko užduotis yra mokytis, kuri geriausiai sekasi saugioje aplinkoje. Tradicijas taip pat galima pavadinti laiko taupymu. Jei žinau, kad penktadienio vakaras šeimoje skirtas filmams, nebereikia svarstyti, ką nuveikus. Taip pat lieka mažesnė tikimybė, kad kažkas nusivils, nes visi žino, ko laukti. Galiausiai, visas gyvenimas susideda iš akimirkų, o tradicijos su savo įprastais skoniais, kvapais, žmonėmis, patirtimis, dažnai neša būtent laimingus momentus.
- Teigiama, kad šiais laikais vis mažiau šeimų susikuria savo naujas ar puoselėja esamas tradicijas, kodėl?
Spėju, kad taip teigiantys tikriausiai sieja tradicijas su beprotiškai greitėjančiu gyvenimo tempu ir nuolat pasiekiamais ekranais, kurie suteikia trumpalaikį pasitenkinimą visiems šeimos nariams (bet atskirai), ir dažnu atveju, jokios ilgalaikės naudos. Liūdna, tačiau ne visos šeimos tokios. Savo aplinkoje kaip tik matau jaunas šeimas, kuriančias savas tradicijas, į jas įpinančias ankstesnių kartų tradicijų elementus. Gal rečiau į tas tradicijas būna įtraukiami vyresni šeimos nariai ar platesnė giminė, nes tai paprasčiausiai nepatogu, o patogumas šiandieniniam žmogui labai svarbus. Manau, kad žodis „tradicija“ savyje neša kažkokį senovės prieskonį, todėl gali būti, kad šeimos tradicijų turi, tiesiog jų taip nevadina.
- Kokios gali būti tradicijos šeimoje, nekalbant apie šventines?
Tai visiškai priklauso nuo šeimos, jos narių pomėgių, patirčių, galimybių. Tradicija gali būti penktadienio filmų vakaras, tam tikras šeštadienio pusryčių patiekalas, bendra ketvirtadienio treniruotė. Tradicija gali būti susitarimas, kad sekmadienio ryto veiklas išrinkti tarpusavyje susitarę turi vaikai. Tradicija gali būti antras liepos savaitgalis stovyklavietėje su krūva draugų. Tradicijos esmė yra ta, kad visi šeimos nariai žinotų, kas ir kada laukia. Idealiu atveju, tradicijos turėtų džiuginti visus į jas įtrauktus narius.
- Ar gali, be bendrų šeimos tradicijų, turėti tradicijų tėtis su vaikais, mama su vaikais, atskirų?
Žinoma! Juk santykiai šeimoje kuriami ne kažkaip bendrai viename puode – kiekvieno šeimos nario santykis su kitu yra individualus, tada greta atsiranda triadiniai santykiai tarp kai kurių šeimos narių. Ypač jei šeimoje ne visiems patinka viena ar kita veikla. Jei tėtis su vaikais sekmadienio rytais važiuoja į čiuožyklą, galbūt mama tuo metu susikurs savo tradiciją pasilepinti veido kauke ir ramiu puodeliu kavos. Arba neveikti visiškai nieko. Kaip jau minėjau, svarbu, kad tradicijos džiugintų visus, nes kitu atveju, jos paprasčiausiai išnyks. Vaikams labai svarbus asmeninis dėmesys, o puikus būdas jį parodyti yra nedideli pasimatymai, kuriuose dalyvauja mama arba tėtis su vienu iš vaikų. Tokiais atvejais išsivystys mažos tų dviejų žmonių tradicijos. Ar gali tokia ne visos šeimos tradicija tapti kenksminga? Manau, tik tuo atveju, jei kažkurio šeimos nario yra vengiama, jis tiesiog nepakviečiamas prisidėti. Ir nesvarbu, ar tai vienas iš vaikų, ar iš tėvų. Tai tikrai neprisidėtų prie šeimos ryšio stiprinimo, kas yra vienas pagrindinių tradicijų tikslų.
Teigiama, kad tradicijų laikymasis sušvelnina streso poveikį tiek vaikams, tiek tėvams. Taip pat tradicijos yra vienas iš svarbiausių ir geriausių būdų stiprinti šeimos tarpusavio ryšį ir santykius, todėl puoselėjant esančias ir kuriant naujas tradicijas, kartu kuriame stiprų ir šiltą ryšį su kiekvienu šeimos nariu. Nesvarbu, kokia tradicija tai bebūtų – pyrago kepimas šeštadienį ar pasivaikščiojimas parke sekmadienį – svarbu, kad tai jungtų visą šeimą.
