Vaikai ir informacinės technologijos
Šiomis dienomis informacinės technologijos užima didžiąją mūsų gyvenimo dalį. Vaikai dažnai mato tėčius ar mamas kalbant telefonu, dirbant prie kompiuterio, žiūrint televizorių, o visa tai nuo jų paslėpti neatrodo įmanoma. Visgi, galima pasistengti kiek įmanoma vėliau leisti vaikams šiomis technologijomis naudotis patiems, nes kuo anksčiau duosime telefoną, leisime naudotis kompiuteriu ar žiūrėti televizorių, tuo labiau tai trukdys formuotis stipriai ir kūrybingai asmenybei.
Jeigu leidžiame vaikui pažiūrėti filmuką, žinoma, jis norės pamatyti dar ir dar vieną, todėl svarbu prisiminti, kad mes – suaugusieji – esame tie, kurie turi aiškiai nubrėžti ribas. Jeigu nusprendžiama technologijas vaikui leisti naudoti kaip papildomą priemonę pažinti pasaulį, tai turime būti pasiruošę atlaikyti ir jo emocijas, kai norės daugiau, tačiau ribos jau bus pasiektos.
Psichologė Gabija Petravičė teigia, kad kylančias vaikų emocijas, kai nebegauna ko nori, reikia išgyventi apsišarvavus kantrybe, naudojant ribų kūrimo taisykles: susitarti iš anksto, atspindėti emociją, priminti susitarimą ir jo laikytis. Ir visa tai daryti ramiai, nuosekliai. Pavyzdžiui: „Matau, kad pyksti, kai išjungiu televizorių, tačiau ar pameni, kad tarėmės dėl trijų filmukų, todėl dabar televizorius liks išjungtas.“ Jei vaikas nenustoja prašyti, tai irgi galime atspindėti: „Galbūt tau atrodo, kad jei daug kartų paprašysi, leisiu įsijungti vėl, bet taip nebus – susitarimo nekeisiu“.
Norint, kad vaikas išmoktų laikytis taisyklių ir neperžengti ribų, pirmiausia svarbu tiek mamai, tiek tėčiui nekeisti esančių susitarimų. Žinoma, galime bandyti televizijos žiūrėjimą paversti ir teigiamu užsiėmimu, bet tam taip pat reikia pastangų ir laiko.
Psichologė pataria, kaip taip padaryti.
- Pirmiausia, svarbu nors šiek tiek atrinkti, ką vaikas (ypač labai jaunas) žiūri. Psichiką ypač stipriai veikia ekrane matomas smurtas, gebėjimą sutelkti dėmesį – itin greitai besikeičiantys vaizdai, daug efektų, todėl mažyliams geriau parinkti filmukus su kiek įmanoma labiau statišku vaizdu, ramesnius.
- Parinkti įtraukiančius filmukus, kad kartu vaikas galėtų dainuoti, pajudėti, atkartoti judesius.
- Geriausia, kai procese kartu dalyvauja vaiko tėtis ar mama: aptaria ekrane matomus vaizdus, paklausia, kas filme įvyko, kas patiko ar nepatiko.
- Galima pasiūlyti pažiūrėjus filmuką nupiešti pagrindinį veikėją ar visą veiksmo komiksą – tai skatina kritinį mąstymą, vaizduotę, lavina vaiko atmintį.
Nors televizorius ar telefonas atrodo labai patraukli priemonė, norint užimti vaiką ir tuo metu pailsėti, tai nėra itin naudingas pasirinkimas. Visgi svarbu, jog ir tokį laiką galite praturtinti – kontroliuodami, ką ir kiek laiko vaikas mato, stebėti ir aptarti, kaip jį tai veikia.
Šiomis dienomis informacinės technologijos užima didžiąją mūsų gyvenimo dalį. Vaikai dažnai mato tėčius ar mamas kalbant telefonu, dirbant prie kompiuterio, žiūrint televizorių, o visa tai nuo jų paslėpti neatrodo įmanoma. Visgi, galima pasistengti kiek įmanoma vėliau leisti vaikams šiomis technologijomis naudotis patiems, nes kuo anksčiau duosime telefoną, leisime naudotis kompiuteriu ar žiūrėti televizorių, tuo labiau tai trukdys formuotis stipriai ir kūrybingai asmenybei.
Jeigu leidžiame vaikui pažiūrėti filmuką, žinoma, jis norės pamatyti dar ir dar vieną, todėl svarbu prisiminti, kad mes – suaugusieji – esame tie, kurie turi aiškiai nubrėžti ribas. Jeigu nusprendžiama technologijas vaikui leisti naudoti kaip papildomą priemonę pažinti pasaulį, tai turime būti pasiruošę atlaikyti ir jo emocijas, kai norės daugiau, tačiau ribos jau bus pasiektos.
Psichologė Gabija Petravičė teigia, kad kylančias vaikų emocijas, kai nebegauna ko nori, reikia išgyventi apsišarvavus kantrybe, naudojant ribų kūrimo taisykles: susitarti iš anksto, atspindėti emociją, priminti susitarimą ir jo laikytis. Ir visa tai daryti ramiai, nuosekliai. Pavyzdžiui: „Matau, kad pyksti, kai išjungiu televizorių, tačiau ar pameni, kad tarėmės dėl trijų filmukų, todėl dabar televizorius liks išjungtas.“ Jei vaikas nenustoja prašyti, tai irgi galime atspindėti: „Galbūt tau atrodo, kad jei daug kartų paprašysi, leisiu įsijungti vėl, bet taip nebus – susitarimo nekeisiu“.
Norint, kad vaikas išmoktų laikytis taisyklių ir neperžengti ribų, pirmiausia svarbu tiek mamai, tiek tėčiui nekeisti esančių susitarimų. Žinoma, galime bandyti televizijos žiūrėjimą paversti ir teigiamu užsiėmimu, bet tam taip pat reikia pastangų ir laiko.
Psichologė pataria, kaip taip padaryti.
- Pirmiausia, svarbu nors šiek tiek atrinkti, ką vaikas (ypač labai jaunas) žiūri. Psichiką ypač stipriai veikia ekrane matomas smurtas, gebėjimą sutelkti dėmesį – itin greitai besikeičiantys vaizdai, daug efektų, todėl mažyliams geriau parinkti filmukus su kiek įmanoma labiau statišku vaizdu, ramesnius.
- Parinkti įtraukiančius filmukus, kad kartu vaikas galėtų dainuoti, pajudėti, atkartoti judesius.
- Geriausia, kai procese kartu dalyvauja vaiko tėtis ar mama: aptaria ekrane matomus vaizdus, paklausia, kas filme įvyko, kas patiko ar nepatiko.
- Galima pasiūlyti pažiūrėjus filmuką nupiešti pagrindinį veikėją ar visą veiksmo komiksą – tai skatina kritinį mąstymą, vaizduotę, lavina vaiko atmintį.
Nors televizorius ar telefonas atrodo labai patraukli priemonė, norint užimti vaiką ir tuo metu pailsėti, tai nėra itin naudingas pasirinkimas. Visgi svarbu, jog ir tokį laiką galite praturtinti – kontroliuodami, ką ir kiek laiko vaikas mato, stebėti ir aptarti, kaip jį tai veikia.
Šiomis dienomis informacinės technologijos užima didžiąją mūsų gyvenimo dalį. Vaikai dažnai mato tėčius ar mamas kalbant telefonu, dirbant prie kompiuterio, žiūrint televizorių, o visa tai nuo jų paslėpti neatrodo įmanoma. Visgi, galima pasistengti kiek įmanoma vėliau leisti vaikams šiomis technologijomis naudotis patiems, nes kuo anksčiau duosime telefoną, leisime naudotis kompiuteriu ar žiūrėti televizorių, tuo labiau tai trukdys formuotis stipriai ir kūrybingai asmenybei.
Jeigu leidžiame vaikui pažiūrėti filmuką, žinoma, jis norės pamatyti dar ir dar vieną, todėl svarbu prisiminti, kad mes – suaugusieji – esame tie, kurie turi aiškiai nubrėžti ribas. Jeigu nusprendžiama technologijas vaikui leisti naudoti kaip papildomą priemonę pažinti pasaulį, tai turime būti pasiruošę atlaikyti ir jo emocijas, kai norės daugiau, tačiau ribos jau bus pasiektos.
Psichologė Gabija Petravičė teigia, kad kylančias vaikų emocijas, kai nebegauna ko nori, reikia išgyventi apsišarvavus kantrybe, naudojant ribų kūrimo taisykles: susitarti iš anksto, atspindėti emociją, priminti susitarimą ir jo laikytis. Ir visa tai daryti ramiai, nuosekliai. Pavyzdžiui: „Matau, kad pyksti, kai išjungiu televizorių, tačiau ar pameni, kad tarėmės dėl trijų filmukų, todėl dabar televizorius liks išjungtas.“ Jei vaikas nenustoja prašyti, tai irgi galime atspindėti: „Galbūt tau atrodo, kad jei daug kartų paprašysi, leisiu įsijungti vėl, bet taip nebus – susitarimo nekeisiu“.
Norint, kad vaikas išmoktų laikytis taisyklių ir neperžengti ribų, pirmiausia svarbu tiek mamai, tiek tėčiui nekeisti esančių susitarimų. Žinoma, galime bandyti televizijos žiūrėjimą paversti ir teigiamu užsiėmimu, bet tam taip pat reikia pastangų ir laiko.
Psichologė pataria, kaip taip padaryti.
- Pirmiausia, svarbu nors šiek tiek atrinkti, ką vaikas (ypač labai jaunas) žiūri. Psichiką ypač stipriai veikia ekrane matomas smurtas, gebėjimą sutelkti dėmesį – itin greitai besikeičiantys vaizdai, daug efektų, todėl mažyliams geriau parinkti filmukus su kiek įmanoma labiau statišku vaizdu, ramesnius.
- Parinkti įtraukiančius filmukus, kad kartu vaikas galėtų dainuoti, pajudėti, atkartoti judesius.
- Geriausia, kai procese kartu dalyvauja vaiko tėtis ar mama: aptaria ekrane matomus vaizdus, paklausia, kas filme įvyko, kas patiko ar nepatiko.
- Galima pasiūlyti pažiūrėjus filmuką nupiešti pagrindinį veikėją ar visą veiksmo komiksą – tai skatina kritinį mąstymą, vaizduotę, lavina vaiko atmintį.
Nors televizorius ar telefonas atrodo labai patraukli priemonė, norint užimti vaiką ir tuo metu pailsėti, tai nėra itin naudingas pasirinkimas. Visgi svarbu, jog ir tokį laiką galite praturtinti – kontroliuodami, ką ir kiek laiko vaikas mato, stebėti ir aptarti, kaip jį tai veikia.